Interviu su Justinu iš "Humoro klubo"

Ar kvietimą vesti „Auksinius svogūnus“ laikai kaip gerą pasirodymų „Humoro klube“ įvertinimą?

Ne, tiesiog manau, kad renginių vedėjų rinką ištiko visiška krizė — tie, kurie gali, nenori, tie, kurie nori, negali, todėl draugai tiesiog bakstelėjo į mane ir pasakė: „Tu.“

Kaip atsiradai „Humoro klube“?

Dirbu kartu su Martynu Snieganu — idėjos autoriumi, todėl kai jis pasiūlė užlipti ant scenos ir padaryti tai, apie ką visuomet svajojau, nedvejojau. Vėliau išėjo taip, kad „TVartas“ pasiūlė šį projektą perkelti į televiziją.

Ar tau tas pats ką linksminti — artimiausius draugus, didelę auditoriją ar TV žiūrovus?

Žinau, kad draugai visuomet juoksis, o pralinksminti didelę auditoriją — sunkiau. Su TV auditorija visai sunku — tai, kas juokinga klube sėdinčiam 20 metų studentui Antanui, gali pasirodyti visiškai nejuokinga prie teliko sukniubusiam 60 metų Jeronimui, kuris pasiėmė vartojimo paskolą šaldytuvui pirkti ir ją pragėrė.

Kaip gimė tavo garsusis pasakojimas apie Roką Žilinską?

Va taip ir gimė. Žiūrint televizorių, baisintis, kad jis vieną kartą įkris iš ekrano į mano kambarį (ar matėte, kaip jis palenkia galvą skaitydamas žinias?) ir dar be galo taisyklingai pasakys: „Atsiprašau, gerbiamasai, čia buvo Rokas Žilinskas.“

Ar kurdamas juokingus pasakojimus apie žmones dažnai pagalvoji apie jų reakciją, pavyzdžiui, ką pasakys Rokas ar Berneen?

Rokas tik juokėsi, komentuoti nekomentavo, o Berneen, matyt, nelabai ir žino, kad aš egzistuoju.

Kas dažniausiai suteikia stimulą juokingiems pasakojimams atsirasti?

Stimulą suteikia atmosferos reiškiniai, eismas gatvėse, sezoninė vegetacija. Tada telieka juos fiksuoti diktofone, o vėliau laužyti galvą, kokio velnio įsirašiau tą nesąmonę, nes juk čia nėra nieko juokingo...

Kiek prireiktų laiko išpasakoti visą savo pokštų archyvą?

Kad jau viską ir išpasakojau, ir apvertęs antraip pakartojau, tad dabar jaučiu didžiulę žanro krizę — laida kiekvieną pirmadienį, o Rokas Žilinskas vienas.

Kokios temos tau pačiam įdomiausios?

Tokios, iš kurių galima išspausti bent mažą šypseną. Vengiu to, kas liūdna — lietuviškos virtuvės, mėlynųjų banginių medžioklės ir Valdovų rūmų.

Kada papasakojai pirmąjį savo juokelį didesnei auditorijai?

Jeigu šeima yra didesnė auditorija, tai tada, kai būdamas penkerių pasakiau, kad užaugęs noriu būti Vytautu Landsbergiu.

Kokiais humoristais labiausiai žaviesi?

Džimu Keriu, Deinu Kuku, Džordžu Karlinu.

Ar, tavo nuomone, lietuviai nestokoja humoro jausmo?

Šiuo metu lietuviai labiau stokoja prognozuojamų pajamų. Be humoro išsivertė tūkstantį metų — išsivers ir toliau.

Kas tau yra pokštavimas — gyvenimo būdas, laisvalaikio pomėgis, papildomos pajamos?..

Būdas susipažinti su žmonėmis. Ypač su merginomis.

Ar manai, kad pokštai gali padėti spręsti konfliktines situacijas?

Po savaitgalio įvykių nebemanau...

Gal prisimeni juokingą nutikimą, į kurį buvai patekęs?

Po savaitgalio incidento pamaniau: „Dėkui Dievui, kad mane sumušė ne Mantas Petruškevičius su keliais dizaineriais.“

Kas pasikeitė tavo gyvenime, kai tapai vienu populiariausių televizijos „Humoro klubo“ pasakotojų?

Nebereikia merginoms aiškinti, kad aš — Egmonto Bžesko brolis ir galiu jas įtaisyti į televiziją.

Ar norėtum tęsti humoristo karjerą televizijoje?

Su sąlyga, kad prie manęs daugiau niekas nekiš nagų.

Papasakok daugiau apie save.

O ką aš, atsiprašant, dariau atsakinėdamas į ankstesnius klausimus?.. Gerai, esu keturis kartus vedęs, tačiau visi penki vaikai įvaikinti iš Kambodžos, esu sėkmingai persirgęs Alzheimeriu, tymais ir raudoniuke, savaitgaliais mėgstu rymoti prie saulės, besileidžiančios į Sargaso jūrą.